Šiuolaikinės džiovyklos iš pradžių buvo pradėtos naudoti serijiniu{0}}stacionariu-lovų džiovintuvu. XIX amžiaus viduryje tunelinių džiovyklių naudojimas žymėjo džiovyklų vystymąsi nuo serijinio veikimo iki nuolatinio veikimo. Rotaciniai būgniniai džiovintuvai geriau sumaišo granuliuotas medžiagas, pagerina džiovinimo pajėgumą ir intensyvumą. Kai kurios pramonės šakos sukūrė nuolatinio veikimo džiovintuvus, pritaikytus jų specifiniams reikalavimams, pavyzdžiui, sukamąsias būgnines džiovykles tekstilės ir popieriaus pramonėje.
XX amžiaus pradžioje purškiamieji džiovintuvai buvo naudojami pieno gamyboje, o tai buvo galingas įrankis dideliam-skystų medžiagų džiovinimui. Nuo 1940 m., tobulėjant pseudimo technologijoms, atsirado didelio -intensyvumo, didelės-gamybos verdančiojo sluoksnio ir pneumatiniai džiovintuvai. Tuo tarpu džiovinimas šalčiu, radiacija ir dielektriniai džiovintuvai suteikė naujų metodų, atitinkančių specialius reikalavimus. Infraraudonųjų spindulių ir mikrobangų džiovyklės pradėjo kurtis septintajame dešimtmetyje.
Džiovinimo operacijoms naudojama daugybė mechaninės įrangos tipų. Pagal darbinį slėgį jas galima suskirstyti į atmosferinius ir sumažinto slėgio (vakuuminius) džiovintuvus. Pagal veikimo būdą jie gali būti skirstomi į paketinius arba nuolatinius. Pagal džiovinimo terpę tai gali būti oras, dūmų dujos ar kitos džiovinimo priemonės. Pagal judėjimo (medžiagos judėjimo ir džiovinimo terpės srauto) režimą jie gali būti to-srovei, prieš-srovei arba kryž{7}}tekėjimui.
Pagal darbinį slėgį džiovyklės skirstomos į atmosferines ir vakuumines. Veikimas vakuume gali sumažinti dalinį drėgmės garų slėgį erdvėje, pagreitinti džiovinimo procesą, sumažinti drėgmės virimo temperatūrą ir medžiagų džiovinimo temperatūrą bei neleisti garams lengvai išeiti. Todėl vakuuminės džiovyklos tinka šilumai -jautrioms, lengvai oksiduojančioms, sprogioms ir toksinėms medžiagoms džiovinti, taip pat tais atvejais, kai reikia regeneruoti drėgmės garus.
